9-11-2011
Dainavoje vyko visuotinis LTŠI narių suvažiavimas
DALIA CIDZIKAITĖ
Kas ketverius metus rengiamas Lietuvių tautinių šokių instituto (LTŠI) narių suvažiavimas šiais metais vyko rugpjūčio 10 dieną Dainavoje, Manchester, MI. Po suvažiavimo „Draugo” redakcijoje apsilankiusi LTŠI pirmininkė Danguolė Varnienė papasakojo apie renginį, jame priimtus nutarimus, taip pat apie pasiruošimą kitais metais Boston mieste vyksiančią XIV Lietuvių tautinių šokių šventę.
Šiuo metu LTŠI turi apie 90 pilnateisių narių, suvažiavime Dainavoje dalyvavo apie 40 (kai kurie jų – su kitų narių 25iais įgaliojimais), tad, pasidžiaugė D. Varnienė, kvorumas buvo. Suvažiavimo, kurį vedė LTŠI vicepirmininkas Tomas Mikuckis, pradžioje buvo perskaitytas Genovaitės Breichmanienės sveikinimas, atvežtas iš Hamilton, Canada. ,,Džiaugiuosi, – savo laiške rašo G. Breichmanienė, – kad pirmųjų švenčių ruošėjų pasėta sėkla vis dar auga ir gražėja, kad jaunimas su ta pačia energija ir šypsena suvažiuoja į šventes, vykstančias toli nuo mūsų tėvynės. (...) Linkiu Jums sėkmės ir džiaugsmo, kurį pajusite po gerai atlikto darbo.”
Savo pranešime LTŠI pirmininkė D. Varnienė ilgėliau sustojo ties dabartimi. Pasak jos, po sėkmingai surengtos XIII Lietuvių tautinių šokių šventės Los Angeles gimė mintis pasiūlyti būsimą šventę rengti Boston mieste. Dar šventei vykstant Los Angeles, jaunimas jau kalbėjo, kad jeigu LA lietuviai galėjo taip puikiai suruošti šventę, tai gal ir Boston to paties iššūkio imsis, sakė D. Varnienė.
Tuoj po šventės D. Varnienei lankantis Čikagoje, atsirado galimybė LTŠI įregistruoti kaip pelno nesiekiančią organizaciją (inkorporuoti). Šio reikalo ėmėsi keturios LTŠI valdybos narės, ir 2009 m. pavasarį IRS patvirtino naujos organizacijos – LTSI, Inc. (angl. Lithuanian Folk Dance Institute, Inc. arba LFDI, Inc.) – legalumą ir suteikė jai teisę būti atleistai nuo federalinių mokesčių („tax exempt”). ,,Atgavome užšaldytus pinigus, – sakė D. Varnienė, – ir toliau jau galėjome dirbti, tvirtai stovėdami ant abiejų kojų.” Beveik iš karto po to Pasaulio lietuvių centre, Lemont, IL buvo surengti nedideli kursai šokių mokytojams ir šokėjams, skirti pasiruošti Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui. Į šventę, vykusią 2009 m. vasarą Lietuvoje, išvyko net 7 išeivijos šokių grupės iš Šiaurės Amerikos: „Grandis” iš Čikagos, „Gintaras” iš Toronto, „Gyvataras” iš Hamilton, „Atžalynas” iš Toronto, „Laumė” iš šiaurės Illinois, „LB Spindulys” iš Los Angeles ir „Spindulys” iš Lemont.
LTŠI pirmininkė pasidžiaugė, jog Lietuvoje užsimezgusi draugystė su Pietų Amerikos ir Australijos lietuviais šokėjais pirmiausia suteikė progą šokių grupei „Žaibas“ iš Madison, Wisconsin apsilankyti Pietų Amerikos lietuvių šventėje 2009 metais. Kitais metais į Australijos lietuvių šventę jau vyko LA ,,LB Spindulio” šokėjai. Šokėjus suartino ir Cleveland šokių grupės „Švyturys” tais pačiais metais surengtas festivalis „Juventus”, kuriame dalyvavo šokių grupės iš kelių aplinkinių valstijų. O šiais metais Čikagos „Grandis” visus pakvietė į žymiai Lietuvos choreografei Tamarai Kalibataitei skirtą koncertą. Neatsilieka ir Los Angeles jaunimas, draugiškai kviečiantis JAV lietuvių tautinių šokių grupes atvykti į LA ,,Lietuvių dienas”, kurios vyksta jau daugiau nei 25 metai.
LTŠI pirmininkė pasidalijo ir rūpesčiais, susijusiais su artėjančia tautinių šokių švente Boston. Pasak D. Varnienės, nors už sėkmingą pasiruošimą lietuvių tautinių šokių šventei yra atsakingi JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenės, LTŠI ir vietinio miesto rengimo komitetas, deja, Instituto vadovybė vėl ir vėl turi aiškinti ir „įtikinėti” LB vadovybę jo svarba ir „teisėmis”. Laiške, LTŠI pirmininkės parašytame JAV LB Krašto valdybos pirmininkui Vytui Maciūnui 2010 m. liepos 19 dieną, primenama, jog „visose 13oje šokių švenčių LTŠI atliko gyvybiškai svarbų vaidmenį. Institutas jungia šokių mokytojus, ansamblių vadovus ir rengėjus. LTŠI yra tas organas, kuris, atsižvelgdamas į narių daugelio metų patirtį ir profesinius sugebėjimus, parenka meno vadovus, šokius, sudaro programą. Tolimesnius darbus deriname su vietos komitetu ir LB.” Todėl D. Varnienė ragino JAV LB Krašto valdybą nesirūpinti nei šokių šventės programos, nei dalyvių organizaciniais, nei meniniais reikalais ir juos patikėti Institutui. Šio suvažiavimo metu buvo pasirašyta rezoliucija, skirta JAV LB vadovybei, prašant, kad ir toliau, žiūrint į būsimų šokių švenčių ruošos planus (2016 metais), LB pasitikėtų sutelktomis kūrybinėmis jėgomis. Suvažiavimas paprašė sudarytą trijų narių komitetą susisiekti su LB vadovybe ir pasiteirauti, kas atsitiko su Folk Dance Festivals, Inc. (FDF), panaikinto po LA vykusios šokių šventės, lėšomis, jas perėmus LB, taip pat, kas atsitiko su FDF tarybos veikla, jai vadovauti atsisakius tarybos buvusiai pirmininkei J. Budrienei.
Dabartinei LTŠI valdybai, į kurią, be pirmininkės D. Varnienės, įeina vicepirmininkas T. Mikuckis, sekretorė Daina Žemaitaitytė, iždininkė Vida Brazaitytė ir narys Gintaras Grinkevičius, iki kadencijos pabaigos liko dar dveji su puse metų. D. Varnienės teigimu, nors ir vargingai, bent tris kartus per metus stengiamasi išleisti žiniaraštį, šios valdybos planuose yra ir tinklalapio pagerinimas (www.lttsi.org). Jame jau dabar galima rasti daug žinių, galima naudotis ten esančiais šokių muzikos įrašais. ,,Norime, – sakė D. Varnienė, – kad nariai nepamirštų pasinaudoti šaltiniais, kurie buvo suvežti ir laikomi Lemont LTŠI archyvų kambaryje.” Šalia šokių šventės ruošos darbų valdyba dirba su lituanistinių mokyklų vadovais ir JAV LB Švietimo taryba, siekiant gerinti lit. mokyklų šokių pamokų gaires. Tuo tikslu siūlomas projektas, skirtas visiems išeivijos vaikams, – „ABCėlė – ratelių, šokių pamokėlės”.
Tradiciškai suvažiavimo metu vyksta balsavimas dėl garbės nario vardo suteikimo. LTŠI valdyba, atsižvelgdama į buvusių šokių vadovų ilgametę veiklą, jau pasitraukusiems arba perdavusiems mokytojo lazdelę kitiems, pasiūlo suteikti garbės nario vardą. Šiais metais buvo pasiūlyti septyni kandidatai: Stasė Bacevičienė (Čikaga), buvusi įvairių grupių vadovė, LTŠI valdybos narė; Danutė Janutienė, buvusi San Francisko šokių grupės „Vakarų vaikai” vadovė; Giedrė Milašienė, grupių „Jūra” (San Diego) ir „Klumpė” (Wiscon sin) steigėja ir vadovė; Anita Strumillo, Kansas City grupės „Aidas” vadovė ir steigėja; Estera Washofsky, Pennsylvania „Žilvino” buvusi vadovė; Aldona Zander, Toronto „Atžalyno” buvusi vadovė, LTŠI valdybos narė ir Frank Zapolis, Čikagos grupės „Lietuvos vyčiai” steigėjas, buvęs ilgametis vadovas, LTŠI valdybos narys, žinomas visuomenės veikėjas. Visi septyni pasiūlyti kandidatai susirinkusiųjų buvo patvirtinti.
Suvažiavimo metu buvo pasiūlytos dar trys kandidatės, nors, kaip sakė D. Varnienė, kiek ir prasilenkiant su įsigalėjusia tradicija – visos trys mokytojos vis dar darbuojasi tautinių šokių grupėse. Tai Violeta Fabianovich, Čikagos „Grandis” vadovė, Rita Karasijienė, Toronto „Gintaras” mokytoja, ir Viktorija Viskantienė, Detroit „Šaltinis” vadovė. Po karštų diskusijų suvažiavimas patvirtino ir pasiūlytas tris naujas garbės nares.
„Svarbiausia, – sakė LTŠI pirmininkė, – visiems kartu dirbti, gerbti kiekvieno įnašą ir atpažinti atskiras paskirtis.” Tai daryti ji siūlo įsiklausius į suvažiavimo pradžioje jos ant lentos užrašytą palinkėjimąšūkį – „Likime sveiki, gyvi ir draugiški!” D. Varnienė įsitikinusi, jog tik bendros jėgos atneš laukiamus darbo vaisius.
Dainavoje vyko visuotinis LTŠI narių suvažiavimas
DALIA CIDZIKAITĖ
Kas ketverius metus rengiamas Lietuvių tautinių šokių instituto (LTŠI) narių suvažiavimas šiais metais vyko rugpjūčio 10 dieną Dainavoje, Manchester, MI. Po suvažiavimo „Draugo” redakcijoje apsilankiusi LTŠI pirmininkė Danguolė Varnienė papasakojo apie renginį, jame priimtus nutarimus, taip pat apie pasiruošimą kitais metais Boston mieste vyksiančią XIV Lietuvių tautinių šokių šventę.
Šiuo metu LTŠI turi apie 90 pilnateisių narių, suvažiavime Dainavoje dalyvavo apie 40 (kai kurie jų – su kitų narių 25iais įgaliojimais), tad, pasidžiaugė D. Varnienė, kvorumas buvo. Suvažiavimo, kurį vedė LTŠI vicepirmininkas Tomas Mikuckis, pradžioje buvo perskaitytas Genovaitės Breichmanienės sveikinimas, atvežtas iš Hamilton, Canada. ,,Džiaugiuosi, – savo laiške rašo G. Breichmanienė, – kad pirmųjų švenčių ruošėjų pasėta sėkla vis dar auga ir gražėja, kad jaunimas su ta pačia energija ir šypsena suvažiuoja į šventes, vykstančias toli nuo mūsų tėvynės. (...) Linkiu Jums sėkmės ir džiaugsmo, kurį pajusite po gerai atlikto darbo.”
Savo pranešime LTŠI pirmininkė D. Varnienė ilgėliau sustojo ties dabartimi. Pasak jos, po sėkmingai surengtos XIII Lietuvių tautinių šokių šventės Los Angeles gimė mintis pasiūlyti būsimą šventę rengti Boston mieste. Dar šventei vykstant Los Angeles, jaunimas jau kalbėjo, kad jeigu LA lietuviai galėjo taip puikiai suruošti šventę, tai gal ir Boston to paties iššūkio imsis, sakė D. Varnienė.
Tuoj po šventės D. Varnienei lankantis Čikagoje, atsirado galimybė LTŠI įregistruoti kaip pelno nesiekiančią organizaciją (inkorporuoti). Šio reikalo ėmėsi keturios LTŠI valdybos narės, ir 2009 m. pavasarį IRS patvirtino naujos organizacijos – LTSI, Inc. (angl. Lithuanian Folk Dance Institute, Inc. arba LFDI, Inc.) – legalumą ir suteikė jai teisę būti atleistai nuo federalinių mokesčių („tax exempt”). ,,Atgavome užšaldytus pinigus, – sakė D. Varnienė, – ir toliau jau galėjome dirbti, tvirtai stovėdami ant abiejų kojų.” Beveik iš karto po to Pasaulio lietuvių centre, Lemont, IL buvo surengti nedideli kursai šokių mokytojams ir šokėjams, skirti pasiruošti Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui. Į šventę, vykusią 2009 m. vasarą Lietuvoje, išvyko net 7 išeivijos šokių grupės iš Šiaurės Amerikos: „Grandis” iš Čikagos, „Gintaras” iš Toronto, „Gyvataras” iš Hamilton, „Atžalynas” iš Toronto, „Laumė” iš šiaurės Illinois, „LB Spindulys” iš Los Angeles ir „Spindulys” iš Lemont.
LTŠI pirmininkė pasidžiaugė, jog Lietuvoje užsimezgusi draugystė su Pietų Amerikos ir Australijos lietuviais šokėjais pirmiausia suteikė progą šokių grupei „Žaibas“ iš Madison, Wisconsin apsilankyti Pietų Amerikos lietuvių šventėje 2009 metais. Kitais metais į Australijos lietuvių šventę jau vyko LA ,,LB Spindulio” šokėjai. Šokėjus suartino ir Cleveland šokių grupės „Švyturys” tais pačiais metais surengtas festivalis „Juventus”, kuriame dalyvavo šokių grupės iš kelių aplinkinių valstijų. O šiais metais Čikagos „Grandis” visus pakvietė į žymiai Lietuvos choreografei Tamarai Kalibataitei skirtą koncertą. Neatsilieka ir Los Angeles jaunimas, draugiškai kviečiantis JAV lietuvių tautinių šokių grupes atvykti į LA ,,Lietuvių dienas”, kurios vyksta jau daugiau nei 25 metai.
LTŠI pirmininkė pasidalijo ir rūpesčiais, susijusiais su artėjančia tautinių šokių švente Boston. Pasak D. Varnienės, nors už sėkmingą pasiruošimą lietuvių tautinių šokių šventei yra atsakingi JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenės, LTŠI ir vietinio miesto rengimo komitetas, deja, Instituto vadovybė vėl ir vėl turi aiškinti ir „įtikinėti” LB vadovybę jo svarba ir „teisėmis”. Laiške, LTŠI pirmininkės parašytame JAV LB Krašto valdybos pirmininkui Vytui Maciūnui 2010 m. liepos 19 dieną, primenama, jog „visose 13oje šokių švenčių LTŠI atliko gyvybiškai svarbų vaidmenį. Institutas jungia šokių mokytojus, ansamblių vadovus ir rengėjus. LTŠI yra tas organas, kuris, atsižvelgdamas į narių daugelio metų patirtį ir profesinius sugebėjimus, parenka meno vadovus, šokius, sudaro programą. Tolimesnius darbus deriname su vietos komitetu ir LB.” Todėl D. Varnienė ragino JAV LB Krašto valdybą nesirūpinti nei šokių šventės programos, nei dalyvių organizaciniais, nei meniniais reikalais ir juos patikėti Institutui. Šio suvažiavimo metu buvo pasirašyta rezoliucija, skirta JAV LB vadovybei, prašant, kad ir toliau, žiūrint į būsimų šokių švenčių ruošos planus (2016 metais), LB pasitikėtų sutelktomis kūrybinėmis jėgomis. Suvažiavimas paprašė sudarytą trijų narių komitetą susisiekti su LB vadovybe ir pasiteirauti, kas atsitiko su Folk Dance Festivals, Inc. (FDF), panaikinto po LA vykusios šokių šventės, lėšomis, jas perėmus LB, taip pat, kas atsitiko su FDF tarybos veikla, jai vadovauti atsisakius tarybos buvusiai pirmininkei J. Budrienei.
Dabartinei LTŠI valdybai, į kurią, be pirmininkės D. Varnienės, įeina vicepirmininkas T. Mikuckis, sekretorė Daina Žemaitaitytė, iždininkė Vida Brazaitytė ir narys Gintaras Grinkevičius, iki kadencijos pabaigos liko dar dveji su puse metų. D. Varnienės teigimu, nors ir vargingai, bent tris kartus per metus stengiamasi išleisti žiniaraštį, šios valdybos planuose yra ir tinklalapio pagerinimas (www.lttsi.org). Jame jau dabar galima rasti daug žinių, galima naudotis ten esančiais šokių muzikos įrašais. ,,Norime, – sakė D. Varnienė, – kad nariai nepamirštų pasinaudoti šaltiniais, kurie buvo suvežti ir laikomi Lemont LTŠI archyvų kambaryje.” Šalia šokių šventės ruošos darbų valdyba dirba su lituanistinių mokyklų vadovais ir JAV LB Švietimo taryba, siekiant gerinti lit. mokyklų šokių pamokų gaires. Tuo tikslu siūlomas projektas, skirtas visiems išeivijos vaikams, – „ABCėlė – ratelių, šokių pamokėlės”.
Tradiciškai suvažiavimo metu vyksta balsavimas dėl garbės nario vardo suteikimo. LTŠI valdyba, atsižvelgdama į buvusių šokių vadovų ilgametę veiklą, jau pasitraukusiems arba perdavusiems mokytojo lazdelę kitiems, pasiūlo suteikti garbės nario vardą. Šiais metais buvo pasiūlyti septyni kandidatai: Stasė Bacevičienė (Čikaga), buvusi įvairių grupių vadovė, LTŠI valdybos narė; Danutė Janutienė, buvusi San Francisko šokių grupės „Vakarų vaikai” vadovė; Giedrė Milašienė, grupių „Jūra” (San Diego) ir „Klumpė” (Wiscon sin) steigėja ir vadovė; Anita Strumillo, Kansas City grupės „Aidas” vadovė ir steigėja; Estera Washofsky, Pennsylvania „Žilvino” buvusi vadovė; Aldona Zander, Toronto „Atžalyno” buvusi vadovė, LTŠI valdybos narė ir Frank Zapolis, Čikagos grupės „Lietuvos vyčiai” steigėjas, buvęs ilgametis vadovas, LTŠI valdybos narys, žinomas visuomenės veikėjas. Visi septyni pasiūlyti kandidatai susirinkusiųjų buvo patvirtinti.
Suvažiavimo metu buvo pasiūlytos dar trys kandidatės, nors, kaip sakė D. Varnienė, kiek ir prasilenkiant su įsigalėjusia tradicija – visos trys mokytojos vis dar darbuojasi tautinių šokių grupėse. Tai Violeta Fabianovich, Čikagos „Grandis” vadovė, Rita Karasijienė, Toronto „Gintaras” mokytoja, ir Viktorija Viskantienė, Detroit „Šaltinis” vadovė. Po karštų diskusijų suvažiavimas patvirtino ir pasiūlytas tris naujas garbės nares.
„Svarbiausia, – sakė LTŠI pirmininkė, – visiems kartu dirbti, gerbti kiekvieno įnašą ir atpažinti atskiras paskirtis.” Tai daryti ji siūlo įsiklausius į suvažiavimo pradžioje jos ant lentos užrašytą palinkėjimąšūkį – „Likime sveiki, gyvi ir draugiški!” D. Varnienė įsitikinusi, jog tik bendros jėgos atneš laukiamus darbo vaisius.
Indianapolis Lietuvių Bendruomenės ką tik įsteigtų šokių grupių „Trepsiukas” (vaikų) ir „Vijūnas” (suaugusių) vadovė Raimonda Balčiūnienė (pirma iš kairės) su LTŠI pirmininke Danguole Varniene (viduryje) ir šokių kursų dalyviais Dainavoje.
Nijolė Pupienė ir svečias iš Lietuvos, choreografas Vidmantas Mačiulskis su LTŠI pirmininke Danguole Varniene šių metų LTŠI kursuose..
Žinios - pranešimas, vasaris, 2011
Pranešimas - Suvažiavimas:
Lietuvių tautinių šokių instituto (LTŠI/LFDI) visuotinis narių susirinkimas -suvažiavimas šaukiamas š.m. rugpjūčio 10 d. 7 val. v. Dainavos stovyklos patalpose (Michigan). Kviečiami visi Instituto nariai ir garbės nariai į šį kas ketveri metai šaukiamą susirinkimą.
Notice of General Meeting:
The General Meeting of the Lithuanian Folk Dance Institute (LFDI Inc.) will be held on August 10th, 2011 at 7 p.m. at Dainava (Michigan). All members and honorary members are invited to this important meeting.
Šokiu kursai:
Lietuvių tautinių šokių kursai įvyks š.m. rugpjūčio 7-14 d. Dainavoje. Jų metu bus rengiami kitų metų XIV Lietuvių tautinių šokių šventei, įvyksiančiai Boston mieste. Visų tautinių šokių grupių ir jų vadovų/mokytojų dėmesiui – registracija kursams jau prasidėjo!
Papildamą informaciją teikia LTŠI sekretorė Daina Žemaitaitytė el.paštu: Dainutez@aol.com arba tel. 310-576-0692.
Pranešimas - Suvažiavimas:
Lietuvių tautinių šokių instituto (LTŠI/LFDI) visuotinis narių susirinkimas -suvažiavimas šaukiamas š.m. rugpjūčio 10 d. 7 val. v. Dainavos stovyklos patalpose (Michigan). Kviečiami visi Instituto nariai ir garbės nariai į šį kas ketveri metai šaukiamą susirinkimą.
Notice of General Meeting:
The General Meeting of the Lithuanian Folk Dance Institute (LFDI Inc.) will be held on August 10th, 2011 at 7 p.m. at Dainava (Michigan). All members and honorary members are invited to this important meeting.
Šokiu kursai:
Lietuvių tautinių šokių kursai įvyks š.m. rugpjūčio 7-14 d. Dainavoje. Jų metu bus rengiami kitų metų XIV Lietuvių tautinių šokių šventei, įvyksiančiai Boston mieste. Visų tautinių šokių grupių ir jų vadovų/mokytojų dėmesiui – registracija kursams jau prasidėjo!
Papildamą informaciją teikia LTŠI sekretorė Daina Žemaitaitytė el.paštu: Dainutez@aol.com arba tel. 310-576-0692.
V. Maciulskio straipsnis, 2010
„Atžalynas“ pažino mano šokius, o aš atradau „Atžalyną“
Pavasarį nustebau gavęs Toronto „Atžalyno“ vieno iš vadovų Ichtiandro Urniežiaus kvietimą, padėti ansamblio keturiasdešimtmečio koncerto programos sustatyme.
Pirma, nustebau todėl, kad ilgą laiką išeivijos kolektyvai nereikšdavo noro konsultuotis ar prašytis pagalbos kitų baletmeisterių iš Lietuvos. Dažniausiai juos konsultuodavo keli nors ir žinomi Lietuvos choreografai. Maniau, na matomai jiems mūsų šokiai nepriimtini, arba kažkur kažkas nesusikalba. Todėl nors ir labai užimtas, tuo metu rengiau savo daktaro disertaciją ginimui, nusprendžiau ištiesti pagalbos ranką ir kartu pats susipažinti su viena išeivių grupe.
Savo kolegų Lietuvoje buvau nesuprastas, kai pasakiau, kad turėsiu Toronte per tris dienas pastatyti dešimt šokių. Daugelis nusišypsodavo ir atsakydavo, kad tai nesąmone. Na, bet aš - „liūtas“, o jie užsispyrę. Tai kibau į darbą. Derinom su vadovais programą. Pats nežinodamas „Atžalyno“ šokėjų techninių gebėjimų kūriau naujus kūrinius.
Į Kanadą rugpjūčio 10 dieną susiruošiau su dideliu bagažu: šokių natos, vaizdo ir garso įrašai, o svarbiausia, mano kraityje buvo naujai, specialiai tik „Atžalyno“ grupei sukurta trys tautiniai šokiai. Šitie šokiai bus šokdami pirma karta Atžalyno 40-mečio jubiliejinį koncerte, pavasarį 2011 m..
Vykau į Torontą su dideliu jauduliu, juk tai mano pirma kelione į Amerikos žemyną, laukė pirma pažintis ir darbas su išeivių grupe. Mintyse kirbėjo nerimas, kaip bus, kaip priims, ar galės pašokti, ar patiks mano šokiai.
Visas jaudulys praėjo, kai po susitikimo Toronto aerouoste su Ichtiandru nuvykome į Toronto lietuvių bendruomenės namus, kur laukė susitikimas su „Atžalyno“ valdybos nariais. Nuo pirmų pokalbio minučių supratau, kad su šiais žmonėmis surasiu bendrą kalbą. Savo dalykiškumu sužavėjo valdybos pirmininkas Tomas Jonaitis ir vicepirmininkas Rimantas Budrys. Išlaikytas ir visada viska apmąstantys iždininkas Audrius Vaidila. Linksmos ir pilnų kūrybinių idėjų degančios tarybos narės: Birutė Batraks, Danutė Mašanauskaitė, Andžela Biondi. Liaudies muzikos subtilybes išmanantis ir erudicija spinduliuojantis Andrius Vaičiūnas. Maloniai nuteikė ir pokalbis su kolektyvo vadovais: Julia Puodžiukaite-Jonaitis, Alma Pacevičius ir Ichtiandru Urniežiumi. Supratau, kad tai stipri ir darni komanda pasiryžusi dideliems darbams. Ir tuo nenusivyliau.
Po kelių laisvų dienų laukė pagrindinis mano kelionės tikslas - susitikimas su „Atžalyno“ šokėjais. Ansamblio valdybą vasaros stovyklai pasirinko nuostabią vietą – Nottawasaga Inn Resort. Tai šalia Toronto esantis nuostabus viešbutis su keliais lauko baseinais, golfo aikštynų, trimis repeticijų salėmis. Stovykla prasidėjo penktadienio rytą. Prie parapijos namų rinkosi studentai šokėjai. Pradžioje vis keistai žvilgčiojo į mane, suprantama, juk aš svetimas žmogus jų bendrijoje.
Atvykus į viešbutį niekas neskubėjo į savo kambarius, o su visais daiktais rinkomės į repeticijų salę. Taip prasidėjo „Atžalyno“ ansamblio vasaros stovykla, arba trys įtemptos, o kartu pilnos įspūdžiu ir naujų atradimų man dienos.
Pirmą dieną teko dirbti su studentų grupe vadovė - Julia Puodžiukas- Jonaitis ir stačiau trys šokius. Po pirmų repeticijos akimirkų pamačiau brandų jaunimą su gera lietuvių tautinio šokio žingsnių leksika. Nustebino jų darbštumas, užsispyrimas teisingai atlikti parodytus šokio žingsnelius, o jie tikrai nebuvo lengvi. Sužavėjo šokėjai: Darius Sonda, Simona Banevičiūtė, Rimantas Budrys, Antanas Pacevičius, Rūta Kardauskaitė, Sarah Huole. Lietuvoje dirbu su Klaipėdos universiteto studentais, dar du universiteto ansambliai, tai sunkiai prisimenu visus savo šokėjų vardus. Dažniausiai saviškiams uždedu šmaikščias pravardes, taip man lengviau prisiminti. Netyčia ir čia išslydo antri vardai: „Pier Karden“, „Sunkioji artilerija“, „Pūkelis“, „Ryga“, „Bekhemas“, „Simpatija“. Jie tuoj pat prigijo ir manau man išvykus dar tęsia savo gyvenimą.
Visus trys šokius pastačiau greitai. Neįsivaizduoju, kaip vakare šokėjai grįžo į savo kambarius, bet aš vos suradau lovą ir kritau negyvas. Kitą dieną prie studentų grupės prisidėjo atvykę vidutinio amžiaus šokėjai, vadovė Alma Pacevičius. Nustebino jų gausa buvo 10 vyrų 21 moteris. Statėme mano naujus šokius. Kažkaip greitai užsimezgė tarp mūsų supratimas ir šokiai, man pačiam nesitikint, pasistatė greitai ir visai pavyko. Kas matėsi ir iš laimingų šokėjų veidų. Toliau sekė repeticijos su studentais. Vyrai laukė šmaikščios ir gana sudėtingos vyrų šokio vingrybės. Kiek buvo juoko ir prakaito, kai reikėjo atlikti pakėlimus arba surasti, kur yra tas “klynas”.
Visai kitaip studentų grupė atsiskleidė sekančio šokio atlikime. Ansamblio šokėjai puikiai parodė, kad geba atlikti ne tik linksmus, šmaikščius, bet ir lyrinius kūrinius.
Repeticijos baigdavosi 18 valandą vakaro, po vakarienės ansambliečiai rengdavo vakarones, žaisdavo žaidimus, paprasčiausiai linksmindavosi savo draugų būryje. Vienam renginyje teko ir man garbė dalyvauti. Tai naujų narių krikštynos. Jas organizavo viena iš ansamblio įkūrėjų dabartinė valdybos narė - Birutė Batraks. Kiek buvo juoko ir prakaito kai reikėjo keturiese eiti su vienomis slidėmis, ar šokant atsegti savo porininkės sijoną. Vėliau iškilmingą priesaiką ir bendra nuotrauka ansamblio albumui. Manau, tokie renginiai ne tik vienija kolektyvą, šokių grupę, bet ir leidžia pasijusti pilnaverčiu nariu bendraminčių būry, justi, kad tu čia išeivijoje nesi vienišas, kad šalia tavęs yra panašiai mąstančių ir puoselėjančių tas pačias žmogiškas vertybes. O tai vadinama bendrumo jausmu. Jį negalima suvaidinti, ji galima konstruoti ir puoselėti.
Paskutinę stovyklos dieną į stovyklą suvažiavo mažiausieji „Atžalyno“ šokėjai vaikučiai. Jų vadovė Alma Pacevičius. Jų nebuvo tiek daug, matomai vasara, atostogos tos priežastys neleidusios susirinkti visai šiai grupei. Pasitarus su vadove buvo nutarta, vietoje perkuri „Linksmapolkės“ šokį chor. V.Mačiulskio muz. A. Rakšnio ir apjungti vaikų ir merginų grupes. Ir mano galvą šis eksperimentas pasiteisino. Visada įdomu stebėti dviejų skirtingų amžiaus grupių šokėjus šokančius kartu. Jie lyg papildo vienas kitą ir kartu skiriasi, atskleisdami savo amžiaus privalumus.
Vėliau sekė studentų repeticija ir dar kitas šokio mokymas. Čia solistais nepakeičiami buvo vyresnių grupės šokėjų Andželos Biondi ir Rolando Šyvoko pora. Studentai su užsidegimu išmoko šį šokį, kuris manau ilgai pasiliks jų ansamblio repertuare. Stovyklos pabaigai į paskutinę repeticiją susirinko visi „Atžalyno“ šokėjai del finalo. Suskaičiavau jų buvo net 66. Šokis nesudėtingas, nes tikslas buvo, planuojamo jubiliejinio koncerto pabaigai, suvesti visus šokėjus į sceną. Tačiau su kokiu atsidavimu ir vidine įtaiga visi atliko šį kūrinį, net man širdis suvirpėjo.
Su paskutiniais šokio akordais baigėsi ir „Atžalyno“ vasaros stovykla. Buvau išvargęs, bet kartu laimingas, nes užsibrėžtas tikslas - pastatyti 10 šokių buvo įvykdytas. Manau svarbu ne kiek šokių pastatyta, bet šokio nuotaikos, interpretacijos perdavimas atlikėjui, tai, ko neperskaitysi iš jokių knygų. Šis betarpiškas bendravimas su šokėjais, vadovais, ansamblio valdybos nariais parodė, kad šie žmonės gyvena lietuvybe. Lietuvybė, tėvų, protėvių tradicijų tęsimas jiems yra ne našta, o kasdieninė duona, jų būtis, be kurios jie neįsivaizduoja savo gyvenimo. Manau tokia, kaip „Atžalyno“ surengta vasaros stovykla prisideda prie lietuvybės plėtros išeivijoje ir skatina jaunimą, vaikus įsilieti į savo tėvų, senelių tradicijų pažinimą ir puoselėjimą. Žemai lekiu galvą prieš visus „Atžalyno“ ansamblio vadovus, valdybos narius, šokėjus, jų šeimos narius, tik jūsų dėka ir gyvuoja mūsų tėvynė. Visada atminkime jei ne aš? Tai kas tada? Aš, tu, jis, ji, mes....tęskime savo tėvų pradėtus darbus ir perduokime tai ateinančioms kartoms.
„Atžalynas“ pirma pažino mano šokius, o vėliau mane patį. Aš pažinau “Atžalyną“, bet kartu suradau draugus, apie kuriuos negalėjau svajoti. Tai sielos ir dūšios broliai. Visada išliksiu VIPINIS „Atžalyno“ grupės fanas. Dalelytė mano širdies pasiliko Toronte.
Linkiu visiems „Atžaliniečiams“ geros kloties, įdomių repeticijų ir įspūdingo jubiliejinio koncerto. Visada Jūsų draugas Vidmantas Mačiulskis.
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto
Choreografijos katedros docentas
Humanitarinių mokslų daktaras
Vidmantas Mačiulskis
„Atžalynas“ pažino mano šokius, o aš atradau „Atžalyną“
Pavasarį nustebau gavęs Toronto „Atžalyno“ vieno iš vadovų Ichtiandro Urniežiaus kvietimą, padėti ansamblio keturiasdešimtmečio koncerto programos sustatyme.
Pirma, nustebau todėl, kad ilgą laiką išeivijos kolektyvai nereikšdavo noro konsultuotis ar prašytis pagalbos kitų baletmeisterių iš Lietuvos. Dažniausiai juos konsultuodavo keli nors ir žinomi Lietuvos choreografai. Maniau, na matomai jiems mūsų šokiai nepriimtini, arba kažkur kažkas nesusikalba. Todėl nors ir labai užimtas, tuo metu rengiau savo daktaro disertaciją ginimui, nusprendžiau ištiesti pagalbos ranką ir kartu pats susipažinti su viena išeivių grupe.
Savo kolegų Lietuvoje buvau nesuprastas, kai pasakiau, kad turėsiu Toronte per tris dienas pastatyti dešimt šokių. Daugelis nusišypsodavo ir atsakydavo, kad tai nesąmone. Na, bet aš - „liūtas“, o jie užsispyrę. Tai kibau į darbą. Derinom su vadovais programą. Pats nežinodamas „Atžalyno“ šokėjų techninių gebėjimų kūriau naujus kūrinius.
Į Kanadą rugpjūčio 10 dieną susiruošiau su dideliu bagažu: šokių natos, vaizdo ir garso įrašai, o svarbiausia, mano kraityje buvo naujai, specialiai tik „Atžalyno“ grupei sukurta trys tautiniai šokiai. Šitie šokiai bus šokdami pirma karta Atžalyno 40-mečio jubiliejinį koncerte, pavasarį 2011 m..
Vykau į Torontą su dideliu jauduliu, juk tai mano pirma kelione į Amerikos žemyną, laukė pirma pažintis ir darbas su išeivių grupe. Mintyse kirbėjo nerimas, kaip bus, kaip priims, ar galės pašokti, ar patiks mano šokiai.
Visas jaudulys praėjo, kai po susitikimo Toronto aerouoste su Ichtiandru nuvykome į Toronto lietuvių bendruomenės namus, kur laukė susitikimas su „Atžalyno“ valdybos nariais. Nuo pirmų pokalbio minučių supratau, kad su šiais žmonėmis surasiu bendrą kalbą. Savo dalykiškumu sužavėjo valdybos pirmininkas Tomas Jonaitis ir vicepirmininkas Rimantas Budrys. Išlaikytas ir visada viska apmąstantys iždininkas Audrius Vaidila. Linksmos ir pilnų kūrybinių idėjų degančios tarybos narės: Birutė Batraks, Danutė Mašanauskaitė, Andžela Biondi. Liaudies muzikos subtilybes išmanantis ir erudicija spinduliuojantis Andrius Vaičiūnas. Maloniai nuteikė ir pokalbis su kolektyvo vadovais: Julia Puodžiukaite-Jonaitis, Alma Pacevičius ir Ichtiandru Urniežiumi. Supratau, kad tai stipri ir darni komanda pasiryžusi dideliems darbams. Ir tuo nenusivyliau.
Po kelių laisvų dienų laukė pagrindinis mano kelionės tikslas - susitikimas su „Atžalyno“ šokėjais. Ansamblio valdybą vasaros stovyklai pasirinko nuostabią vietą – Nottawasaga Inn Resort. Tai šalia Toronto esantis nuostabus viešbutis su keliais lauko baseinais, golfo aikštynų, trimis repeticijų salėmis. Stovykla prasidėjo penktadienio rytą. Prie parapijos namų rinkosi studentai šokėjai. Pradžioje vis keistai žvilgčiojo į mane, suprantama, juk aš svetimas žmogus jų bendrijoje.
Atvykus į viešbutį niekas neskubėjo į savo kambarius, o su visais daiktais rinkomės į repeticijų salę. Taip prasidėjo „Atžalyno“ ansamblio vasaros stovykla, arba trys įtemptos, o kartu pilnos įspūdžiu ir naujų atradimų man dienos.
Pirmą dieną teko dirbti su studentų grupe vadovė - Julia Puodžiukas- Jonaitis ir stačiau trys šokius. Po pirmų repeticijos akimirkų pamačiau brandų jaunimą su gera lietuvių tautinio šokio žingsnių leksika. Nustebino jų darbštumas, užsispyrimas teisingai atlikti parodytus šokio žingsnelius, o jie tikrai nebuvo lengvi. Sužavėjo šokėjai: Darius Sonda, Simona Banevičiūtė, Rimantas Budrys, Antanas Pacevičius, Rūta Kardauskaitė, Sarah Huole. Lietuvoje dirbu su Klaipėdos universiteto studentais, dar du universiteto ansambliai, tai sunkiai prisimenu visus savo šokėjų vardus. Dažniausiai saviškiams uždedu šmaikščias pravardes, taip man lengviau prisiminti. Netyčia ir čia išslydo antri vardai: „Pier Karden“, „Sunkioji artilerija“, „Pūkelis“, „Ryga“, „Bekhemas“, „Simpatija“. Jie tuoj pat prigijo ir manau man išvykus dar tęsia savo gyvenimą.
Visus trys šokius pastačiau greitai. Neįsivaizduoju, kaip vakare šokėjai grįžo į savo kambarius, bet aš vos suradau lovą ir kritau negyvas. Kitą dieną prie studentų grupės prisidėjo atvykę vidutinio amžiaus šokėjai, vadovė Alma Pacevičius. Nustebino jų gausa buvo 10 vyrų 21 moteris. Statėme mano naujus šokius. Kažkaip greitai užsimezgė tarp mūsų supratimas ir šokiai, man pačiam nesitikint, pasistatė greitai ir visai pavyko. Kas matėsi ir iš laimingų šokėjų veidų. Toliau sekė repeticijos su studentais. Vyrai laukė šmaikščios ir gana sudėtingos vyrų šokio vingrybės. Kiek buvo juoko ir prakaito, kai reikėjo atlikti pakėlimus arba surasti, kur yra tas “klynas”.
Visai kitaip studentų grupė atsiskleidė sekančio šokio atlikime. Ansamblio šokėjai puikiai parodė, kad geba atlikti ne tik linksmus, šmaikščius, bet ir lyrinius kūrinius.
Repeticijos baigdavosi 18 valandą vakaro, po vakarienės ansambliečiai rengdavo vakarones, žaisdavo žaidimus, paprasčiausiai linksmindavosi savo draugų būryje. Vienam renginyje teko ir man garbė dalyvauti. Tai naujų narių krikštynos. Jas organizavo viena iš ansamblio įkūrėjų dabartinė valdybos narė - Birutė Batraks. Kiek buvo juoko ir prakaito kai reikėjo keturiese eiti su vienomis slidėmis, ar šokant atsegti savo porininkės sijoną. Vėliau iškilmingą priesaiką ir bendra nuotrauka ansamblio albumui. Manau, tokie renginiai ne tik vienija kolektyvą, šokių grupę, bet ir leidžia pasijusti pilnaverčiu nariu bendraminčių būry, justi, kad tu čia išeivijoje nesi vienišas, kad šalia tavęs yra panašiai mąstančių ir puoselėjančių tas pačias žmogiškas vertybes. O tai vadinama bendrumo jausmu. Jį negalima suvaidinti, ji galima konstruoti ir puoselėti.
Paskutinę stovyklos dieną į stovyklą suvažiavo mažiausieji „Atžalyno“ šokėjai vaikučiai. Jų vadovė Alma Pacevičius. Jų nebuvo tiek daug, matomai vasara, atostogos tos priežastys neleidusios susirinkti visai šiai grupei. Pasitarus su vadove buvo nutarta, vietoje perkuri „Linksmapolkės“ šokį chor. V.Mačiulskio muz. A. Rakšnio ir apjungti vaikų ir merginų grupes. Ir mano galvą šis eksperimentas pasiteisino. Visada įdomu stebėti dviejų skirtingų amžiaus grupių šokėjus šokančius kartu. Jie lyg papildo vienas kitą ir kartu skiriasi, atskleisdami savo amžiaus privalumus.
Vėliau sekė studentų repeticija ir dar kitas šokio mokymas. Čia solistais nepakeičiami buvo vyresnių grupės šokėjų Andželos Biondi ir Rolando Šyvoko pora. Studentai su užsidegimu išmoko šį šokį, kuris manau ilgai pasiliks jų ansamblio repertuare. Stovyklos pabaigai į paskutinę repeticiją susirinko visi „Atžalyno“ šokėjai del finalo. Suskaičiavau jų buvo net 66. Šokis nesudėtingas, nes tikslas buvo, planuojamo jubiliejinio koncerto pabaigai, suvesti visus šokėjus į sceną. Tačiau su kokiu atsidavimu ir vidine įtaiga visi atliko šį kūrinį, net man širdis suvirpėjo.
Su paskutiniais šokio akordais baigėsi ir „Atžalyno“ vasaros stovykla. Buvau išvargęs, bet kartu laimingas, nes užsibrėžtas tikslas - pastatyti 10 šokių buvo įvykdytas. Manau svarbu ne kiek šokių pastatyta, bet šokio nuotaikos, interpretacijos perdavimas atlikėjui, tai, ko neperskaitysi iš jokių knygų. Šis betarpiškas bendravimas su šokėjais, vadovais, ansamblio valdybos nariais parodė, kad šie žmonės gyvena lietuvybe. Lietuvybė, tėvų, protėvių tradicijų tęsimas jiems yra ne našta, o kasdieninė duona, jų būtis, be kurios jie neįsivaizduoja savo gyvenimo. Manau tokia, kaip „Atžalyno“ surengta vasaros stovykla prisideda prie lietuvybės plėtros išeivijoje ir skatina jaunimą, vaikus įsilieti į savo tėvų, senelių tradicijų pažinimą ir puoselėjimą. Žemai lekiu galvą prieš visus „Atžalyno“ ansamblio vadovus, valdybos narius, šokėjus, jų šeimos narius, tik jūsų dėka ir gyvuoja mūsų tėvynė. Visada atminkime jei ne aš? Tai kas tada? Aš, tu, jis, ji, mes....tęskime savo tėvų pradėtus darbus ir perduokime tai ateinančioms kartoms.
„Atžalynas“ pirma pažino mano šokius, o vėliau mane patį. Aš pažinau “Atžalyną“, bet kartu suradau draugus, apie kuriuos negalėjau svajoti. Tai sielos ir dūšios broliai. Visada išliksiu VIPINIS „Atžalyno“ grupės fanas. Dalelytė mano širdies pasiliko Toronte.
Linkiu visiems „Atžaliniečiams“ geros kloties, įdomių repeticijų ir įspūdingo jubiliejinio koncerto. Visada Jūsų draugas Vidmantas Mačiulskis.
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto
Choreografijos katedros docentas
Humanitarinių mokslų daktaras
Vidmantas Mačiulskis
Page 4... (Archives Continued)